Trumpai apie homoseksualų partnerystę

Po nesenų tragiškų įvykių Jungtinėse Amerikos Valstijose, viešumon stipriau prasimušė pederastų santuokos tema. Mačiau žmonių palaikančių, mačiau nepalaikančių. Taip pat pasitaikė tokių, kurie yra prieš pederastų santuokas, tačiau nieko blogo nemato jų civilinėje partnerystėje. Šita mano trumpa rašliava yra skirta pastariesiems.

524994_103874519773660_1167697284_n

Protestuotojas prieš homoseksualizmą.

Iš pirmo žvilgsnio gal ir gali pasirodyt, kad nieko blogo, kad šitie žmonės galėtų kažkokiu tai būdu oficialiai susirašyt, juk vis dėl to skyrybų atveju lengviau turtą dalintis, mirties atveju paveldėjimas, o ištikus kokiai nors nelaimei ir papuolus ligoninėn, galėtų pabūt prie savo mylimojo. Net nekalbant apie kažkokias moralines vertybes, dievo įsakymus ar dar kažką panašaus, galima teigti, jog homoseksualizmas iš viso visuomenėje neturi būti toleruojamas ir neturi būti net sudaromos sąlygos pagalvoti, kad tai yra normalus dalykas. Tokio elgesio įteisinimas (kaip ir narkotikų ar bet kurio kito dalyko) demonstruoja, kad toji visuomenė žiūri į tai kaip į normalų dalyką, o ne kaip į nukrypimą. “O kas čia blogo, kad žmonės myli vienas kitą?”, paklaus nupiepęs tolerastėlis. Ogi lytinis elgesys, meilė, šeimos kūrimas yra skirti tam, kad žmonės susilauktų palikuonių ir juos sėkmingai užaugintų. Visuomenė/bendruomenė/valstybė/tauta/rasė turi iš to naudos, nes gauna naujų narių, be kurių paprasčiausiai išnyktų. Tuo tarpu visokie iškrypėliški dalykai kaip pederastija, zoofilija, nekrofilija, pedofilija ir t.t. palikuonių nepagamina. Ne tik, kad nepagamina pats toks elgesys kaip toks, bet dar svarbiau- tai praktikuojančiam asmeniui užima natūralaus lytinio elgesio nišą. Jei draudimo (įstatyminio, ar moralinio, kada žmogus už tai būtų pasmerkiamas ir atstumiamas, nors teisiškai jokių nemalonumų nesulauktų) sąlygomis, jei iškrypėlis slapčiom ir padulkina savo draugelį, šunelį ar taburetę, tai viešumoj vistiek tikriausiai turės žmoną ir vaikų arba greičiausiai bus viengungis, bet nepropaguos savo iškrypimo ir bus potencialiai reproduktyvus. Kitaip sakant visuomenės nuomonėje lytinis aktas bus įsitvirtinęs kaip vyro ir moters santykiai. Tuo tarpu įteisinus, kad ir tą pačią partnerystę, iš karto duodamas signalas, kad seksas gali būt ne tik tarp vyro ir moters, kad partnerius galima rinktis bet kokius ir kad čia viskas gerai, o ne iškrypimas. Ir tada lytinis aktas netenka savo pagrindinės prasmės- kartų kaitos užtikrinimo, ir tampa tik hedonistinių siekių tenkinimo įrankiu. Žinoma, lytinis aktas tarp vyro ir moters palikuonį pagamina toli gražu nevisada. Tačiau tai sustiprina poros santykius, leidžia išreikšt meilę  vienas kitam ir taip potencialiai pagerina augimo sąlygas palikuoniams(jei tai susituokus pora) ir padidina šansą, kad šitie pasidulkinę žmonės toliau vystys santykius, kas yra reikalinga, kad jie apsispręstų ateityje kartu turėt vaikų (čia tokiu atveju jei tai yra dar nesukūrę šeimos jaunuoliai). Tuo tarpu pederastai, užuot reklamavę savo iškrypimus, turėtų pripažint savo sutrikimus ir bandyt siekt išgijimo, arba savo nešvarius reikalus palikt tarp keturių sienų rūsiuose ir išange pradvokusiuose miegamuosiuose.

Ir visgi, juk partnerystė tai dar ne santuoka, juk gal geriau tegu turisi ir į akis nebelenda. Ne. Partnerystė yra tik žingsnelis link santuokos ir įsivaikinimo, kitaip sakant- visiškos normalizacijos. Homopropagandistas neateis į tradicinę konservatyvią visuomenę ir nepareikš „leiskit gėjam tuoktis ir įsivaikint“. Vietoje to, tai daroma palaipsniui keičiant visuomenės nuomonę, stumiant pakantumo ribas tolyn, kol galiausiai į jas įtilps ir siekiamas tikslas. Pederastų atveju, pradžioje apie juos buvo tiesiog pradėta kalbėti, ištraukti keli atvejai, parodyta, jog jie irgi žmonės, buvo pritaikytas neigiamų emocijų nekeliantis pavadinimas „homoseksualai“, prie kurio vėliau buvo prilipdytas iš viso neutralus ir net teigiamą atspalvį turintis (tiksliau turėjęs) „gėjai“ (angl. linksmuoliai). Vėliau pamažu pamažu nuomonė apie juos keitėsi iki tokio lygio, kad viešojoje erdvėje pasisakydamas prieš gėjus būsi išvadintas visokiais negražiais žodžiais. Prasidėjo paradai, kurie skirti nekažkokiam „praidui“ pademonstruot, o tiktai parodyt, kad toje visuomenėje yra tų iškrypėlių ir kad jie aktyviai reiškiasi viešumoje. Partnerystė tai dar vienas žingsnelis. Atrodo beprotiška, kad kažkas tokius dalykus tyčia stumia, bet užuot stebėjęsi kaip taip gali būt, geriau mintyse paskaičiuokim, per kiek metų iš tradicinės visuomenės, kurioje pederastija smerkiama, o ja užsiiminėjantieji atstumiami ir patiria gėdą, beveik galutinai tapome tokia, kurioje pederastija skatinama ir pasisakantieji prieš ją vadinami „piktais homofobais“ ir kitaip gėdinami, net atstumiami, o kovotojai prieš homoseksualizmą paverčiami klounais ir pajuokos objektais(kas galėtų paneigti, kad ryškiausi tokie „kovotojai“ yra tyčia pastatyti tam, kad kompromituotų teisingą reikalą?). Didelės nuolaidos = dideli nuostoliai, mažos nuolaidos = irgi dideli nuostoliai. Jei leidi oponentui žengt žingsnį, tai jis pamažu užima naujas pozicijas, kol galiausiai pats gali net nepastebėt, kaip nužingsniuoja link savo tikslo. Kol ne iki galo viską suprantantys, bet iš esmės geros valios žmonės diskutuoja kuris pritaria ar nepritaria partnerystei, užuot pasakę tvirtą „NE“, tam tikros parazitinės grupuotės trina rankom ir toliau sėkmingai prastuminėja savo tikslus.

10990265_570247836448634_7045548095310914256_n

Homopropagandistas trina rankomis.

Rev0lt – Kas laimėjo ir pralaimėjo 2 pasaulinį karą?

Turbūt dažnai kiekvienas iš mūsų susimąstome, kaip čia taip atsitiko, kad Europos civilizacija nusivažiavo iki to, kuo ji yra dabar. Kur ir kada įvyko tas lūžio taškas? Aš manau, kad baltoji civilizacija savo aukščiausią pakopą pasiekė iki antrojo pasaulinio karo pradžios, o nacionalizmo pralaimėjimas sąlygojo civilizacijos mirties pradžią, šiuo metu įgaunančią vis didesnį pagreitį. Praėjusi pergalės prieš”fašyzmą” diena, bei pastebėtos įvairių žmonių reakcijos sukėlė minčių, kuriomis norėčiau pasidalinti.

Na, patys prisiprašėt. Galėjau užkirst tam kelią.

Na, patys prisiprašėt. Galėjau užkirst tam kelią.

  1. Antras pasaulunis karas buvo ideologijų konfliktas. Susidūrė kapitalistinė, komunistinė ir nacionalsocialistinė (o kartu ir nacionalistinė) ideologija, vardan to, kokia bus naujoji pasaulio, ar bent Europos idėja. Gegužės 9d. pralaimėjo Vokietija, o kartu pralaimėjo ir tautinė idėja bendrai. Tautiškojo idealo , tautinės valstybės, tradicinės visuomenės, tautos, kaip organinio junginio idėja.Žinoma, Vokietija taip pat turėjo trūkumų, kurių turėjo ir jie, tačiau ji atstovavo nacionalizmui ir jos pralaimėjimą galima vertinti kaip tautinės idėjos pralaimėjimą, kovoje už rytojaus Europą.
  2. 1912356681_Capitalism_Communism_xlargeRusijoje tautinė idėja taip pat pralaimėjo, kartu su rusų išlaisvinimo armijos pralaimėjimu. Pralaimėjo ir eilė kitų tautų. Waffen SS buvo vienas didžiausių tarptautinių karinių dalinių tuo metu.
  3. Realūs karo laimėtojai buvo anti-nacionalinės jėgos. Turbūt nereikia labai ilgo komentaro apie tai, kaip kapitalizmas, trindamas ribas ir bet kokius bendruomeninius saitus, pasiekė puikių laimėjimų anti-nacionalinėje kovoje. Reikalas tas, kad ta pati Sovietų sąjunga savo esme buvo anti-tautinė.Visokie debilai konservatoriai kritikuoja SSRS dėl to, ką ji darė, o ne dėl pačios komunizmo esmės. Ty SSRS, kaip ir Vokietija, buvo imperialistinė. Taip pat kritikuoja dėl; socialinės sistemos, planinės ekonomikos, kas yra gana kvailas kaltinimas. Dar neseniai mačiau vieną pagrindinių pateiktą kaltinimą, kad SSRS netinkamai reagavo į Černobilio katastrofą. Visa tai yra bullshitas, kova su elgesiu, o ne su pačia idėja. Aišku yra blogybių minėtuose dalykuose, bet bent jau man asmeniškai pagrindinę mano anti-bolševikinę poziciją iš socialinio nacionalizmo perspektyvos žiūrint sudaro tikrai ne ekonominiai dalykai, o net trėmimai eina kaip antrinis argumentas. Mano anti-bolševikinių pažiūrų esmę sudaro tai, kad komunizmas buvo anti-nacionalinis, anti-vertybinis, ateistinis, kosmopolitinis darinys. Tai yra komunizmo blogio ašis, o ne kokie nors penkmečio planai ar kolūkiai.
  4. Žinant šiandienos geopolitinį konfliktą tarp vakarų ir rytų kapitalistų, pergalės prieš “fašyzmą” dienos šventimas, georgijaus juostelės, bent jau Lietuvoje, reiškia tam tikrą simpatiją ir pritarimą rytų kapitalistų politikai. Toks pasirinkimas argumentuojamas daugiapolio pasaulio idėja, nusivylimu vakarų degradavimu ir pan. Tačiau tiek vakarų, tiek rytų kapitalistai savo esme vis dar yra anti-nacionalistai, kuriantis savo globalistinę sistemą. Šiandieninis šios pergalės dienos šventimas tėra žaidimas už priešų komandą, kurios pergalės atveju vargu ar turėsime kažką geresnio, negu kad turime dabar.

Gegužės 9d. nėra šventė nei lietuvių tautai, nei nacionalizmo idėjai, nei baltajai Europai. Ir šioje vietoje kompromisų, siekiant neįžeisti gerų žmonių, kuriuos paveikė rusiška įtaka, negali būti. Socialinis nacionalizmas pasieks pergalę parodydamas naują kelią į baltosios rasės ir Europos tautų klestėjimą. Pergalė bus pasiekta per ryžtą ir idėjos tvirtumą, o ne per prisitaikymą ir kompromisus.

„Georgijaus juostelės“ šiukšlinėje.

„Georgijaus juostelės“ šiukšlinėje.

Ar nacionalistams reikia Dugino?

Giuliano Adriano Malvicini

Postmodernioji mintis, kiek ji susideda iš kritikos priežasties universalumui, Apšvietos epochai, progreso sąvokai ir t.t., yra potencialiai naudinga konservatoriams (tiesą sakant, daugelis postmoderniųjų teoretikų stipriai rėmėsi tokiais dešiniaisiais mąstytojais kaip Nyčė ir Heidegeris). Atrodo, jog Duginas tiki, kad ši postmodernioji stadija, kurioje modernybė išsenka ir save ardo, atveria galimybę tradicinių ir priešmoderniųjų jėgų sugrįžimui. Tai skatina jo bandymus rasti paraleles tarp modernizmo ir tradicionalizmo, kai kuriuos postmodernybės aspektus interpretuojant kaip iš naujo atrandamą tradiciją „iš apačios“.

Strategija primena „jojimą tigru“, bet priešingai nei Evola, Duginas dažnai neatsikiria tradicinių tendencijų nuo tų, kurios savo charakteriu yra grynai tiktai neoprimityvistinės. Istorijos pabaigoje Duginas teigia, kad pats laikas tampa erdve, kurią galima apsukti. Jis daugiau nebeturi linijinės ir negrįžtamos istorijos charakteristikų. Tradiciniai ir postmodernūs elementai gali sugyventi kaip skirtingi vienos visumos sluoksniai, taip kaip tradiciniai ir postmodernūs elementai yra sujungti ketvirtojoje politinėje teorijoje.

Dugino „ketvirtoji politinė teorija“ yra rinkinys elementų, paimtų iš tradicionalizmo, su įvairių modernybės idėjų bei ideologijų fragmentais. Ji yra linkusi sukurti painiavą, o ne aiškumą, sumaišydama kartu koncepcijas ir fenomenus, kurie panašūs atrodo tik paviršutiniškai, nors pažiūrėjus iš arčiau, yra fundamentaliai nesuderinami. Ketvirta politinė teorija yra kažkas panašaus į ideologinę šiukšlių krūvą, idėjų kratinį, kurio pobūdis, kaip galima įtarti, yra visai kaip Dugino multikultūrinė ir rasiškai maišyta Eurazijos vizija.

Šie prieštaravimai ir painiavos gali būti pateisinti tuo, kad ketvirta politinė teorija yra nebaigtas projektas, atviras, eksperimentinis ir laikinas; eskizas pasiruošimui, parodantis galimybes, atidarantis ir užmezgantis naują politinę erdvę. Taip pat gali būti, kad teorinė darna nėra esmė ir, kad tikslas yra tiesiog pulti liberalų centrą iš kiek įmanoma daugiau pozicijų, apsupant jį aplink, ieškant plyšių, skylių, silpnų vietų, kalbant prisidengiant tokiom „kaukėm“ kaip nacionalizmas, postmodernybė, tradicionalizmas, islamo fundamentalizmas, ortodoksinė krikščionybė ir t.t.

Liberalizmo triumfas yra toks visiškas, kad jis tapo kaip antra prigimtis, neatskiriama nuo pačios modernaus žmogaus gyvenimo struktūros ir mąstymo būdo. Kaip pasekmė, modernybės esmė gali būti matoma tik iš jos periferijos ar paraščių, bet tos paraštinės perspektyvos visada yra fragmentuotos ir nepilnos, jas imant po vieną. Bandydamas prasibrauti pro politinės minties neutralizavimą, filosofinę aklavietę ir konceptualią inerciją, kurią liberalizmo pergalė ir modernybės užsidarymas mums primeta, siekdamas viską supurtyti Duginas taiko perspektyvizmo metodą arba kryžminį skaitymą, matydamas „Evolą teigiamai iš kairės“, arba „bolševizmą teigiamai iš dešinės“ (nacionalbolševizmas).

Galima neabejoti, jog Duginas ginčytųsi, teigdamas, kad nacionalsocializmas, fašizmas ir revoliucinė konservatyvioji mintis taip pat buvo eklektiški ir sinkretiški, praktiškai postmodernizmo avant la lettre. Arminas Mioleris teigė, kad tendencija skolintis teorinius elementus iš savo priešininkų glūdi pačioje konservatyvizmo esmėje, kuris žiūrint fundamentaliai, yra ne ideologija, o egzistencinė pozicija, instinktas, etosas. Fašizmas, nacionalsocializmas ir konservatyvioji revoliucijas buvo ideologiškai eklektiški, bet jie turėjo aiškius identitetus  savo stiliaus privalumuose: žmonių, sudariusių judėjimų branduolius, etika ir originalus bei galingas estetinis stilius. Duginas ir jo sekėjai neturi nė vieno iš jų. Pagal postmodernųjį metodą eurazianistų muzika susideda vien iš samplų o dailė- iš koliažų ir jau egzistuojančių vaizdų skaitmeninių aproksimacijų. Eurazianistų projektas pritraukti kūrybingus postmodernaus pasaulio nepritapėlius nepavyko. Tai nežėra kūrybinis chaosas, iš kurio gali iškilti nauja forma, nauja figūra, nauja konsteliacija, o viso labo tik beformė šiukšlių krūva sudaryta iš iškarpytų ir perdirbtų elementų.

Duginas teigia, kad jo tikslas yra ne tik suformuluoti kritiką, bet sukurti judėjimą, mobilizuoti pasipriešinimą. Tik pamatinės realybės , tokios kaip rasė, turi mobilizuojančios galios, o ne abstrakčios koncepsijos. Nepaisant visų jo pretenzijų į demonišką antikomformizmą, jis laiko trikdančiai realią, pavojingai stichišką rasės galią nukišęs saugiu atstumu.

Musolinis pasakė „Fašizmas yra visų erezijų bažnyčia“. Duginas nori priskirti eretiškus ar marginalius fašizmo, nacionalsocializmo ir komunizmo elementus ketvirtąjai politinei teorijai. Jis vadina tai „nuolaužų metafizika“, surinkdamas išmestus fragmentus, paliktus po modernybės maršo (tačiau Duginas atsargiai vengia tų elementų, kurie yra iš tiesų eretiški, netyri ir „neliečiami“ šiuolaikinėje visuomenėje: rasializmas ir antisemitizmas). Kaip etnosas kariaudamas prieš kaimynus, taip ketvirtoji politinė teorija turi kanibalistinį požiūrį į kitas tris polirines teorijas, pirmiausia kritiškai „nukertant galvą“ atimant jų subjektą („galvą“) ir tada „suvalgant“ ir asimiliuojant kas iš jų liko. Kaip koks beformis gniurulas ji įsiurbia ir suvirškina savo priešininkus. Ji yra „apimanti ir moteriška“ kaip Dugino „chaotiškas logosas“.

Mes turėtume taikyti tą pačią pasisavinimo praktiką pačiai „ketvirtąjai politinei teorijai“, tačiau nepaisyti Dugino direktyvų, kol jis nekreips dėmesio į problemas, kurios yra svarbiausios mums: rasė, imigracija, repatriacija ir kol jis tęs savo rusišką šovinistinę ir revanšistinę retoriką momentu, kai baltosios rasės solidarumas yra gyvybinės svarbos. Turime pasiimti iš Dugino raštų viską, kas tik gali būti naudinga mūsų tikslui. bet turėtume atsisakyti bendradarbiauti su pagrindiniu eurasianistų planu, kol jis atmeta rasinį realizmą ir emigrantų repatriaciją- kitaip sakant, tol kol jis nesuderinamas su mūsų rasiniu išlikimu.

Žinome, kad pagal Duginą susirūpinimas identitetu yra „rasizmas“ ir „vakarų liga“ pačiam fundamentaliausiam lygyje. Tai yra vakarietiško „logocentrizmo“ išraiška. Vakarietiškas logosas veikia sukurdamas pagrindinį identiteto principą per „kitokių atskyrimą“. „Logosas pirmiausia atsirado su vakarietiškos filosofijos gimimu. Ankstyviausia graikų filosofija iškilo kaip kažkas, kas jau išskyrė (angl. excluded) chaosą. Tiksliai tuo pat metu, logosas suklestėjo, atskleisdamas didžią valią galiai ir vyriško požiūrio į realybę absoliutizaciją. Tapimas logocentristine kultūra ontologiškai sunaikino polišką logoso priešingybę – moteriškąjį chaosą.  . . . Išskirtinumas ir išskyrimas pajungė priklausymą ir įtraukimą.“ Logosas išskiria, arba blokuoja, kitus mąstymo režimus ir suvokia juos kaip beprotiškus, netinkamus arba neįmanomus.

Tam , kad išgelbėtume pasaulį nuo vakarų ligos, „turėtume griebtis alternatyvios įtraukiančios instancijos, kuri yra chaosas“. Chaosas yra priešontologinis ir senesnis už dvejetainę  logiką. „Vyriškasis“ logosas atranda save per atsiskyrimą nuo savo kilmės, „moteriškojo“ chaoso, ir jo slopinimą. Logosas gali žinoti, tik todėl, kad jis nežino ir galvoja apie chaosą taip pat, kaip žuvis galvoja apie elementą, kuriame plaukioja. Chaosas lieka neapgalvotas. „Logosas pats negali egzistuoti be chaoso, kaip žuvis negali gyventi be vandens. Kai ištraukiam žuvį iš vandens, ji miršta. Kai žuvis pradeda pernelyg atkakliai tvirtinti, kad aplink ją yra kažkas kitas, o ne vanduo, net jei tai yra tiesa, jis išplaukia į krantą ir ten miršta. Tai išprotėjus žuvis. Jei mes ją įmetam į vandenį, ji tik vėl iššoka lauk. Taigi, tegu ji miršta, jei taip nori. Vandens gelmėj yra daugiau žuvų. Sekime paskui jas“. Tik chaosas gali išgelbėti vakarietišką logosą, įtraukdamas jį į save, matomai kaip chaotiška multikultūrinė Eurazija privalo išgelbėti Europą įtraukdama ją į save. Europos irimas yra vakarietiško logoso irimas ir šis irimas yra sukeltas fakto, kad logosas nuo pat pradžių atskyrė save nuo to iš ko jis yra kilęs.

Duginas skelbia, kad „rasizmas yra kategoriškai nepriimtinas“. kategoriškas atsiskyrimas nuo „rasizmo“ ketvirtąjai politinei teorijai yra lemiamos svarbos, nes tai turėtų veikti kaip alibis prieš demonizavimą siejamą su tokiais terminais kaip „rasizmas“ ir „nacizmas“. Tačiau šios strategijos efektyvumas yra abejotinas. Terminai „fašistas“, „antisemitas“, „rasistas“, su visom savo dehumanizuojančiom kanotacijom, yra taikomi politikų ir žurnalistų be jokio susirūpinimo dėl „sąžiningo žaidimo“. Tai yra tiesiog būdas užklijuoti etiketes tiems, kurie turi būti nutildyti, atimti jų žmogiškumą ir paneigti dalyvavimą politikoje. Tai yra dalis „demokratinio“ ir „humanitarinio“ žaidimo. Bent jau iki šiol, kadangi jie yra grėsmė sisttemai, nacionalistų judėjimai automatiškai yra šiuo būdu demonizuojami, nepaisant ar jie vartoja žodį rasė ar ne. Vakarų nacionalistai tą jau seniai žino.

Tačiau nacionalistų judėjimai šiandien  yra greičiausiai auganti politinė jėga. Taip yra todėl, kad idėjom ir  koncepsijom visada galima manipuliuoti, bet ne stichiškom, nenuolaidžiaujančiom tiesom kaip rasė. Tam, kad galėtume prisijungti prie ketvirtosios politinės teorijos, Duginas reikalauja, kad apleistume rasės klausimą. Bet kodėl turėtume norėti prisijungti prie eurazianistų ir „ketvirtosios politinės teorijos“? Mūsų judėjimas, kurį Duginas vadina mirusiu, kyla, nepaisant vis labiau pasiutusių sistemos bandymų mus marginalizuoti. būtent dėl to, kad jis remiasi pamatinėmis jėgomis, o ne manipuliacijomis abstrakčiomis koncepsijomis.

Duginas pasirodė esąs nepajėgus sukurti sėkmingą politinę jėgą. Jis buvo atleistas iš savo pozicijos Maskvos valstybiniam universitete ir niekas nerodo, kad jis turėtų kažkokios tiesioginės įtakos prezidentui Putinui. Dabar Duginas norėtų pajungti Europos nacionalistų judėjimus Rusijos „geopolitiniams interesams“, mainais jiems nieko nesiūlydamas. (Kai kurie Europos nacionalistų judėjimai, kaip pavyzdžiui Prancūzijos Naacionalinis frontas, pradėjo megzti ryšius su Rusija. Tai tikriausiai yra ne dėl ištikimybės eurazianizmui, o dėl suvokimo, jog jiems atėjus į valdžią, teks susidurti su Jungtinių valstijų ekonominėmis atakomis, ir dėl to jie turi ieškoti kitų paramos taškų, tokių kaip Rusija.)

Šiandienos Europos jaunimui rasinis nacionalizmas yra šiurkšti ir aštriai reali egzistencinė kova. Dvasiškai ir materialiai palaužtai kartai, susidūrusiai su brutalia, traumuojančia organizuoto rasinio pakeitimo realybe, rasinis identitetas yra vidinė tiesa, kuri negali būti tiesiog išmesta lauk. Tai gal būt nėra priimtina tema dikusijoms universitetų auditorijose ar šiandieninėje buržujų „geroje visuomenėje“, bet tai išlieka nesuvaldomu, nenuolaidžiaujančiu egzistenciniu faktu.

Teigimas, kad „rasė yra socialinis konstruktas“, jau savaime yra smurtas prieš tiesą ir žiaurių tautžudysčių per imigraciją pateisinimas. Tai tik vienas iš apgailėtinų melų, kuriais mūsų šeimininkai, jaučiantys galią pradedant slyst jiems iš rankų, beviltiškai bando užmaskuoti nuodus, sugedimą ir nihilistinę destrukciją, kuriais jie pripildė mūsų pasaulį. Rasės klausimas šiandien yra lemiama, atskirianti, kritinė linija tarp draugo ir priešo. Jei eurazianistai atsisako bendradarbiauti su mimis šiuo kalusimu, tai jie krenta į priešingą linijos pusę arba paprasčiausiai yra mums nereikšmingi.

Versta iš http://www.counter-currents.com/2014/09/do-nationalists-need-dugin/