Interviu su Sokyra Peruna

Artėjant koncertui „Rokas prieš komunizmą“, internete radome seną vienos iš koncertuosiančių grupių, Sokyra Peruna (iš Ukrainos) interviu. Įdomumo dėlei nusprendėme pasidalinti su skaitytojais. Verta pažymėti, kad interviu darytas seniai, dar 2009 metų sausį, todėl akivaizdu, kad apie Maidaną ir karą šalies rytuose muzikantai dar nenutuokė. Vis tik įdomu paskaityti, apie Ukrainos nacionalistų požiūrį ir nuotaikas dar prieš minėtuosius įvykius. Išleidus interviu gavome nemažai pastabų, todėl truputi redagavome netikslumus.

Renginys feisbuke

12241623_1105337452818073_8804038067298687295_n

 

1. Sveiki, papasakokit savo grupės istoriją, kada ji sukurta, kas jos nariai ir kiek albumų išleista, kodėl pakeitėt grupės pavadinimą?

Atskaitos taškas 1998 birželio 26. Tą dieną per Rudolfo Heso minėjimą Kijeve buvo paskelbta, kad grupė Bulldog keičia vardą į Sokyra Peruna. Per 8 aktyvumo metus apie 25 žmonės dalyvavo įrašinėjant ir koncertuojant. Daugiau kaip 100 koncertų sugrota Ukrainoj, Rusijoj, Baltarusijoj, Lenkijoj, Vengrijoj, Čekijoj ir Lietuvoj. Buvo įrašyti 4 albumai, 2 rinkiniai ir bendras albumas su  grupe White load. 2001 lenkų studija išleido praėjusio periodo geriausius hitus. Visų pirma, mes esame ukrainiečių grupė ir didžiuojamės savo didinga tautos praeitimi. Kai didysis kunigaikštis Sviatoslavas sunaikino Sarkelį (Chazarų miestą), pergalę jis paskyrė pergalės dievui. Kai iškeldamas kardą jis pasakė „Aš su jumis kausiuosi“, jis pašventė tai karo dievui. Abu dievai turi tą patį vardą – Perun. Taigi, istorija prasidėjo. Pagal senuosius epus Perun turėjo didelį ginklų arsenalą, ypač kovos kirvius (Sokyra). Taigi, šitaip gimė mūsų grupės pavadinimas. Tai ne šiaip garsų rinkinys, tai dalis mūsų ideologijos. Mes jaučiame savo žemę, mes visada būsime ištikimi savo žemei, mes netikime tais, kurie žada viltį kitame pasaulyje. Mes pasiruošę ginti savo ideologiją.

sokira

2. Ką manote apie politines partijas ir politiką apskritai? Ar Sokyra Peruna palaiko kokią nors Ukrainos nacionalistų partiją?

Politika Ukrainoje reiškia visišką grobstymą is moralinę degradaciją. Yra keli žmonės, kuriuos gerbiu. Tačiau grupė niekada nebus marionetė politikų rankose. Šiuo metu mes atvirai neremiame jokios politinės partijos.

3. Ką manote apie dabartinę politinę situaciją Ukrainoje? Ar įmanoma, kad Ukraina skils į dvi valstybes, kaip kaikurie geopolitikos analitikai svarsto?

Dabartinė Ukrainos situacija yra rūpestingai nukreiptas amžinas chaosas. Filmas, žiūrimas viską užmiršusio elektorato. Po 1991 ir 2004 įvykių žmonės pradeda suprast ar net jaust, kad tai ką jie mato, tai nėra nei nepriklausomybė, demokratija ar laisvė. Sonoji komunistų sistema buvo sunaikinta, tačiau Ukrainiečių tautos ir kažkada didingos Ukrainos, Kijevo Rusios įpėdinės, renesansas neįvyko. Buvo sukurta nauja antiukrainietiška sistema, pilna antiukrainietiškų politikų. Šalis paversta nelegalių imigrantų tranzito tašku, Europos ir Azijos bordelių verbavimo agentūra, šalis neteko 7 milijonų žmonių ir toliau išmirinėja. Mes neįleidžiami į Europos sąjungą, nes mus laiko “defektyviais”, tačiau bet kokiu atveju, mes neprašom atsiklaupę, kad įleistų. Įstatyminė galia ir visi pinigai yra užsieniečių rankose. Ar teisingai sakau? Atiduodam viską klastingiems ir suktiems atėjūnams, o po to verkiam kaip tai nesąžininga. Mes esam verkimo čempionai, bet nieko nebandom pakeist. To priežastis yra ta, kad mes nesame tokie, kokie turim būt: mes – garbingų karių rasė, nugalėtojų rasė, nesavanaudiškų kovotojų rasė. Pavyzdžiui, žydai yra tokie kurie ir turi būt. Jie yra aferistai ir klastingi šunys. Dėl to mes pralaimime. Mes nesididžiuojame savo protėviais, nesekam jų pėdomis. Dabar mes tik stebėtojai.
Tai tiek apie geopolitiką, manau, Ukrainos neištiks toks likimas kaip Serbijos. Bent jau artimoje ateityje. Dirbtinai paskatinta priešprieša tarp rytinių ir vakarinių regionų egzistuoja. Bet Ukraina yra per didelė šalis su stipria patriotine idėja.

4. Ką manot apie Rusijos troškimą pasiimt Krymą? Koks jūsų požiūris į šovinizmą?

Pirmiausia aš galvočiau apie totorius ir turkus Kryme. Jie nusiteikę rimčiau. Jie perka žemę ir išstumia vietinius gyventojus. Turkija slapčiom moka pinigus gimusiems totoriams. Tai yra problema. Žinoma, mano požiūris į šovinizmą yra neigiamas. Tokioje Baltąjai rasei tragiškoje padėtyje būti šovinistu yra nusikaltimas.

(o, kad jie būtų žinoję... -B.Ž.)

5. Yra gerai žinoma atskirtis tarp В&Н ir C18. Kokia jūsų nuomonė apie šį konfliktą ir kokia Ukrainos pozicija?

Deja, po Ian Stuart mirties daug žmonių apsimetinėjo organizacijos lyderiais, jie manė, kad atėjo jų laikas tapti „bosu“. Tuo pasinaudoja infiltratoriai, kurie organizaciją gadina ir skatina žmones užsiimt neapgalvotais reikalais. Manau, kad vien tik blogio jėgos (visi žinom kas jos) turi naudos iš to atsiskyrimo, o baltajam judėjimui tai nenaudinga. Užstrigome susiskaldyme ir abipusėj nepagarboj. Šią problemą reikia išspręsti. Laikas susivienyti – tokia Ukrainos pozicija. Yra sena slaviška patarlė: leisk praeičiai būt praeitim.

6. Ar galite įvardinti kokią nors muzikinę, istorinę, politinę ar kitokią asmenybę, kuri jus įkvepia?

Jų yra per daug, kad būtų galima išvardinti per šį interviu. Jie yra praeities ir dabarties didvyriai, mūsų amžininkai ir tie, kurie gyveno prieš šimtmečius. Jie yra mano Didingos Rasės Didvyriai, jie kaip ugnis, jie bebaimiai ir pilni išdidumo kūrėjai.

7. Kokios jūsų mėgstamiausios RAC ir metalo grupės?

Nieko ypatingo – Bound For Glory, Teardown, Blue Eyed Devils, Brutal Attack, Fortress ir, žinoma, Skrewdriver. Kalbant ne apie ideologinę muziką, galiu paminėti skirtingų laikų klasikinę muziką ir tokias grupes kaip Motorhead, Manowar, AC/DC, Slayer, Hatebreed ir t.t.sokira peruna

8. Koks, jūsų nuomone, kovos būdas yra geriausias?

Visi būdai geri, nes tikslas pateisina priemones. Kai tikslas yra mūsų Rasės išlikimas, kovoje privalome naudoti visas priemones. Propaganda, tiesioginis veiksmas ir legalus pasipriešinimas yra būdai pasiekti Pergalę.

9. Ukraina kenčia demografinę krizę. Kaip manai, kokios yra to priežastys?

Priežastys gerai žinomos: kažkas bando tautą įtikint, kad vaikai šeimai nereikalingi. Kad reikia galvot tik apie save, apie šią dieną, gerai prikimštą piniginę ir gerą mašiną, o visa kita ne tavo reikalas. Žmonės suklaidinti žydų nesitapatina su savo rase. Jie gyvena šia diena, negalvodami apie jų tautos ateitį.

10. Ką manote apie religiją?

Religija tai melas, viena iš geriausių priemonių manipuliuot žmonėmis. Gamtos ir Tautos įstatymai – mes tai priešpastatom visoms religijoms.

<..>

13. 2008 metų pradžioje serbų teritorija buvo atimta. Ką manote apie situaciją Kosove?

Kosovas yra kraujuojanti Europos žaizda, jos skausmas. Kiekvienas Europietis yra atsakingas, kad leidome musulmonams pasiimti šią slavų žemę. Tegu tie balvonai springsta savo džiaugsmu, bet greitai mes jiems atkeršysim.

14. Kokie jūsų ateities planai?

Toliau dirbsime prie savo albumo, kurį ketinam išleisti per vienuoliktą gimtadienį. Taip pat ketiname išleisti savo bendrą projektą su Bound For Glory, Brigade M, Antisystem, pavadintą Germanic-Slavonic Army. Planuojame įrašyti baladžių albumą su Ken Mclellan.

15. Ką dar norite papasakoti? Ką norite pasakyti mūsų skaitytojams?

Siekti, ieškoti, rasti ir nepasiduoti!

 

 

http://revoltns.blogspot.lt/2010/10/sokyra-peruna-interview.html

Mes Aïeux – Dégénérations

Populiari Kvebeko neofolko grupė Mes Aïeux(mano protėviai) dainuoja apie per paskutines kelias kartas įvykusią degeneraciją. Tradicinė katalikiška visuomenė neteko savo šaknų bei moralės, kaip ir daugelis vakarų valstybių. Nepaisant to, kad dainuojama apie Kvebeką, dainos tematika tinka daugumai Europos šalių.

Dainos pavadinimas atspindi tiek dainos pagrindinę mintį tiek temą: dégénération- degeneracija; générations- kartos.

Apytikslis vertimas į lietuvių kalbą:

Dégénérations
Tavo proprosenelis išvalė žemę,
Tavo prosenelis dirbo žemę,
Tavo senelis pasidarė pelno iš žemės,
Tavo tėvas pardavė žemę, kad taptų valstybės tarnautoju.

Dabar tu, berneli, nežinai ką daryti
Savo mažam trijų kambarių bute – per brangiam ir šaltam žiemą.
Nori kažko, ką vadintum savo
Ir naktį sapnuoji apie nuosavą žemės gabalėlį.

Tavo proprosenelė turėjo 14 vaikų
Tavo prosenelė turėjo beveik tiek pat
Tavo močiutė turėjo tris, jai jų užteko
Tavo mama vaikų nenorėjo iš vis, tu gimei netyčia.

Dabar tu, mergaite, pastoviai vis su kitu
Kai prisidirbi, „išsigelbėji“ abortu
Bet būna rytų kai pabundi verkdama
Kai sapnuoji didelį stalą apsuptą vaikų

Tavo proprosenelis gyveno dideliam skurde
Tavo prosenelis taupė sudilusius centus
Tavo senelis– Stebuklas! –Tapo milijonierium
Tavo tėvas tai paveldėjo ir sudėjo į pensijų fondą.

Dabar tu, jaunuoli, esi prasiskolinęs
Net bankas tau paskolos neduoda
Kad nuramintum troškimą apiplėšimui,
Skaitai knygas apie paprastesnį gyvenimą.

Tavo proproseneliai mokėjo švęsti
Tavo proseneliai šoko per šventes
Tavo seneliai gyveno ye-ye periodu
Tavo tėvai susipažino diskotekoje

Dabar tu, mano drauge, ką darai su savo vakaru?
Išjunk televizorių, nelik namie
Gerai, kad kai kurie dalykai nesikeičia,
Apsirenk išeiginius drabužius, šįvakar einam į šokius.

Trumpai apie homoseksualų partnerystę

Po nesenų tragiškų įvykių Jungtinėse Amerikos Valstijose, viešumon stipriau prasimušė pederastų santuokos tema. Mačiau žmonių palaikančių, mačiau nepalaikančių. Taip pat pasitaikė tokių, kurie yra prieš pederastų santuokas, tačiau nieko blogo nemato jų civilinėje partnerystėje. Šita mano trumpa rašliava yra skirta pastariesiems.

524994_103874519773660_1167697284_n

Protestuotojas prieš homoseksualizmą.

Iš pirmo žvilgsnio gal ir gali pasirodyt, kad nieko blogo, kad šitie žmonės galėtų kažkokiu tai būdu oficialiai susirašyt, juk vis dėl to skyrybų atveju lengviau turtą dalintis, mirties atveju paveldėjimas, o ištikus kokiai nors nelaimei ir papuolus ligoninėn, galėtų pabūt prie savo mylimojo. Net nekalbant apie kažkokias moralines vertybes, dievo įsakymus ar dar kažką panašaus, galima teigti, jog homoseksualizmas iš viso visuomenėje neturi būti toleruojamas ir neturi būti net sudaromos sąlygos pagalvoti, kad tai yra normalus dalykas. Tokio elgesio įteisinimas (kaip ir narkotikų ar bet kurio kito dalyko) demonstruoja, kad toji visuomenė žiūri į tai kaip į normalų dalyką, o ne kaip į nukrypimą. “O kas čia blogo, kad žmonės myli vienas kitą?”, paklaus nupiepęs tolerastėlis. Ogi lytinis elgesys, meilė, šeimos kūrimas yra skirti tam, kad žmonės susilauktų palikuonių ir juos sėkmingai užaugintų. Visuomenė/bendruomenė/valstybė/tauta/rasė turi iš to naudos, nes gauna naujų narių, be kurių paprasčiausiai išnyktų. Tuo tarpu visokie iškrypėliški dalykai kaip pederastija, zoofilija, nekrofilija, pedofilija ir t.t. palikuonių nepagamina. Ne tik, kad nepagamina pats toks elgesys kaip toks, bet dar svarbiau- tai praktikuojančiam asmeniui užima natūralaus lytinio elgesio nišą. Jei draudimo (įstatyminio, ar moralinio, kada žmogus už tai būtų pasmerkiamas ir atstumiamas, nors teisiškai jokių nemalonumų nesulauktų) sąlygomis, jei iškrypėlis slapčiom ir padulkina savo draugelį, šunelį ar taburetę, tai viešumoj vistiek tikriausiai turės žmoną ir vaikų arba greičiausiai bus viengungis, bet nepropaguos savo iškrypimo ir bus potencialiai reproduktyvus. Kitaip sakant visuomenės nuomonėje lytinis aktas bus įsitvirtinęs kaip vyro ir moters santykiai. Tuo tarpu įteisinus, kad ir tą pačią partnerystę, iš karto duodamas signalas, kad seksas gali būt ne tik tarp vyro ir moters, kad partnerius galima rinktis bet kokius ir kad čia viskas gerai, o ne iškrypimas. Ir tada lytinis aktas netenka savo pagrindinės prasmės- kartų kaitos užtikrinimo, ir tampa tik hedonistinių siekių tenkinimo įrankiu. Žinoma, lytinis aktas tarp vyro ir moters palikuonį pagamina toli gražu nevisada. Tačiau tai sustiprina poros santykius, leidžia išreikšt meilę  vienas kitam ir taip potencialiai pagerina augimo sąlygas palikuoniams(jei tai susituokus pora) ir padidina šansą, kad šitie pasidulkinę žmonės toliau vystys santykius, kas yra reikalinga, kad jie apsispręstų ateityje kartu turėt vaikų (čia tokiu atveju jei tai yra dar nesukūrę šeimos jaunuoliai). Tuo tarpu pederastai, užuot reklamavę savo iškrypimus, turėtų pripažint savo sutrikimus ir bandyt siekt išgijimo, arba savo nešvarius reikalus palikt tarp keturių sienų rūsiuose ir išange pradvokusiuose miegamuosiuose.

Ir visgi, juk partnerystė tai dar ne santuoka, juk gal geriau tegu turisi ir į akis nebelenda. Ne. Partnerystė yra tik žingsnelis link santuokos ir įsivaikinimo, kitaip sakant- visiškos normalizacijos. Homopropagandistas neateis į tradicinę konservatyvią visuomenę ir nepareikš „leiskit gėjam tuoktis ir įsivaikint“. Vietoje to, tai daroma palaipsniui keičiant visuomenės nuomonę, stumiant pakantumo ribas tolyn, kol galiausiai į jas įtilps ir siekiamas tikslas. Pederastų atveju, pradžioje apie juos buvo tiesiog pradėta kalbėti, ištraukti keli atvejai, parodyta, jog jie irgi žmonės, buvo pritaikytas neigiamų emocijų nekeliantis pavadinimas „homoseksualai“, prie kurio vėliau buvo prilipdytas iš viso neutralus ir net teigiamą atspalvį turintis (tiksliau turėjęs) „gėjai“ (angl. linksmuoliai). Vėliau pamažu pamažu nuomonė apie juos keitėsi iki tokio lygio, kad viešojoje erdvėje pasisakydamas prieš gėjus būsi išvadintas visokiais negražiais žodžiais. Prasidėjo paradai, kurie skirti nekažkokiam „praidui“ pademonstruot, o tiktai parodyt, kad toje visuomenėje yra tų iškrypėlių ir kad jie aktyviai reiškiasi viešumoje. Partnerystė tai dar vienas žingsnelis. Atrodo beprotiška, kad kažkas tokius dalykus tyčia stumia, bet užuot stebėjęsi kaip taip gali būt, geriau mintyse paskaičiuokim, per kiek metų iš tradicinės visuomenės, kurioje pederastija smerkiama, o ja užsiiminėjantieji atstumiami ir patiria gėdą, beveik galutinai tapome tokia, kurioje pederastija skatinama ir pasisakantieji prieš ją vadinami „piktais homofobais“ ir kitaip gėdinami, net atstumiami, o kovotojai prieš homoseksualizmą paverčiami klounais ir pajuokos objektais(kas galėtų paneigti, kad ryškiausi tokie „kovotojai“ yra tyčia pastatyti tam, kad kompromituotų teisingą reikalą?). Didelės nuolaidos = dideli nuostoliai, mažos nuolaidos = irgi dideli nuostoliai. Jei leidi oponentui žengt žingsnį, tai jis pamažu užima naujas pozicijas, kol galiausiai pats gali net nepastebėt, kaip nužingsniuoja link savo tikslo. Kol ne iki galo viską suprantantys, bet iš esmės geros valios žmonės diskutuoja kuris pritaria ar nepritaria partnerystei, užuot pasakę tvirtą „NE“, tam tikros parazitinės grupuotės trina rankom ir toliau sėkmingai prastuminėja savo tikslus.

10990265_570247836448634_7045548095310914256_n

Homopropagandistas trina rankomis.

Kovo 11-oji: Už tikrą laisvę!

Mes, nacionalistai-antiglobalistai, dalyvavome Kovo 11-osios eitynėse, kuriose išreiškėme aiškias antisistemiškas ir antikapitalistines pozicijas. Tokį sprendimą priėmėme todėl, kad matėme tautinio judėjimo silpnėjimą, pozicijų užleidimą, lyginant 2011-2012metus su 2013 ir ypač 2014-15 metų judėjimu. Mes manome, kad silpnėjimo priežastis – nesugebėjimas reaguoti į naujus iššūkius ir informaciją.

k11 2015 1

Savo dalyvavimu kovo 11-osios nacionalistų eitynėmis mes išsakėme kelis dalykus:

  1. Šiandieniame kontekste kapitalizmas yra tautinių valstybių ir tautų žudikas. Tai – vienas didžiausių iššūkių tiek Lietuvos, tiek ir Europos nacionalistams, kurio Lietuvoje beveik niekas nekelia. Tarp pačių lietuvių nacionalistų kapitalizmo kritika tapatinama su komunizmo palaikymu. Mes siūlome trečiajį kelią – socialinį nacionalizmą.
  2. “Švęskime laisvę, 25 metai nepriklausomybės, mūsų valstybė” – visa tai tėra tuščios kalbos ir saviapgaulė. Iš tiesų nėra jokios laisvės, nėra nei nepriklausomos, nei tuo labiau mūsų tautos valstybės. Yra sistema, kuri veikia prieš tautos išlikimą , o ją papuošia tik gražiais elementais – trispalve, vyčiu, himnu, kai tuo tarpu valstybės struktūra veikia prieš tautą, ją žudo. Deja, daugelis nacionalistų to nemato, todėl gyvena saviapgaulėje, vietoje to, kad pripažintų faktą ir bandytų nuo jo atsispirti.11058449_10153128211992170_4712149760855316125_o

Mes siūlome atsimerkti, suvokti esančią realybę, iškelti esminius mūsų tautai klausimus bei nustoti skaldytis dėl tų reiškinių kurių mes pakeisti negalime. Mūsų tikslas yra išsaugoti tautą ir atgauti valstybę sau – laisviems lietuviams.

Visi, kurie teigia, jog:

  • tauta turi kurti ir valdyti Lietuvos valstybę;
  • kapitalas Lietuvoje turi priklausyti lietuviams arba valstybei bei jo paskirstymas turi atitikti moralės ir oraus pragyvenimo normas;
  • jog Lietuva nei Rytams nei vakarams, o tik mums – Lietuvos piliečiams,

tie yra mūsų sąjungininkai ir bendrakeleiviai.

Lietuva – lietuviams!

k11 su baneriu pataisytas eisenoj

 

k11 su baneriu pataisytas

 

Ar nacionalistams reikia Dugino?

Giuliano Adriano Malvicini

Postmodernioji mintis, kiek ji susideda iš kritikos priežasties universalumui, Apšvietos epochai, progreso sąvokai ir t.t., yra potencialiai naudinga konservatoriams (tiesą sakant, daugelis postmoderniųjų teoretikų stipriai rėmėsi tokiais dešiniaisiais mąstytojais kaip Nyčė ir Heidegeris). Atrodo, jog Duginas tiki, kad ši postmodernioji stadija, kurioje modernybė išsenka ir save ardo, atveria galimybę tradicinių ir priešmoderniųjų jėgų sugrįžimui. Tai skatina jo bandymus rasti paraleles tarp modernizmo ir tradicionalizmo, kai kuriuos postmodernybės aspektus interpretuojant kaip iš naujo atrandamą tradiciją „iš apačios“.

Strategija primena „jojimą tigru“, bet priešingai nei Evola, Duginas dažnai neatsikiria tradicinių tendencijų nuo tų, kurios savo charakteriu yra grynai tiktai neoprimityvistinės. Istorijos pabaigoje Duginas teigia, kad pats laikas tampa erdve, kurią galima apsukti. Jis daugiau nebeturi linijinės ir negrįžtamos istorijos charakteristikų. Tradiciniai ir postmodernūs elementai gali sugyventi kaip skirtingi vienos visumos sluoksniai, taip kaip tradiciniai ir postmodernūs elementai yra sujungti ketvirtojoje politinėje teorijoje.

Dugino „ketvirtoji politinė teorija“ yra rinkinys elementų, paimtų iš tradicionalizmo, su įvairių modernybės idėjų bei ideologijų fragmentais. Ji yra linkusi sukurti painiavą, o ne aiškumą, sumaišydama kartu koncepcijas ir fenomenus, kurie panašūs atrodo tik paviršutiniškai, nors pažiūrėjus iš arčiau, yra fundamentaliai nesuderinami. Ketvirta politinė teorija yra kažkas panašaus į ideologinę šiukšlių krūvą, idėjų kratinį, kurio pobūdis, kaip galima įtarti, yra visai kaip Dugino multikultūrinė ir rasiškai maišyta Eurazijos vizija.

Šie prieštaravimai ir painiavos gali būti pateisinti tuo, kad ketvirta politinė teorija yra nebaigtas projektas, atviras, eksperimentinis ir laikinas; eskizas pasiruošimui, parodantis galimybes, atidarantis ir užmezgantis naują politinę erdvę. Taip pat gali būti, kad teorinė darna nėra esmė ir, kad tikslas yra tiesiog pulti liberalų centrą iš kiek įmanoma daugiau pozicijų, apsupant jį aplink, ieškant plyšių, skylių, silpnų vietų, kalbant prisidengiant tokiom „kaukėm“ kaip nacionalizmas, postmodernybė, tradicionalizmas, islamo fundamentalizmas, ortodoksinė krikščionybė ir t.t.

Liberalizmo triumfas yra toks visiškas, kad jis tapo kaip antra prigimtis, neatskiriama nuo pačios modernaus žmogaus gyvenimo struktūros ir mąstymo būdo. Kaip pasekmė, modernybės esmė gali būti matoma tik iš jos periferijos ar paraščių, bet tos paraštinės perspektyvos visada yra fragmentuotos ir nepilnos, jas imant po vieną. Bandydamas prasibrauti pro politinės minties neutralizavimą, filosofinę aklavietę ir konceptualią inerciją, kurią liberalizmo pergalė ir modernybės užsidarymas mums primeta, siekdamas viską supurtyti Duginas taiko perspektyvizmo metodą arba kryžminį skaitymą, matydamas „Evolą teigiamai iš kairės“, arba „bolševizmą teigiamai iš dešinės“ (nacionalbolševizmas).

Galima neabejoti, jog Duginas ginčytųsi, teigdamas, kad nacionalsocializmas, fašizmas ir revoliucinė konservatyvioji mintis taip pat buvo eklektiški ir sinkretiški, praktiškai postmodernizmo avant la lettre. Arminas Mioleris teigė, kad tendencija skolintis teorinius elementus iš savo priešininkų glūdi pačioje konservatyvizmo esmėje, kuris žiūrint fundamentaliai, yra ne ideologija, o egzistencinė pozicija, instinktas, etosas. Fašizmas, nacionalsocializmas ir konservatyvioji revoliucijas buvo ideologiškai eklektiški, bet jie turėjo aiškius identitetus  savo stiliaus privalumuose: žmonių, sudariusių judėjimų branduolius, etika ir originalus bei galingas estetinis stilius. Duginas ir jo sekėjai neturi nė vieno iš jų. Pagal postmodernųjį metodą eurazianistų muzika susideda vien iš samplų o dailė- iš koliažų ir jau egzistuojančių vaizdų skaitmeninių aproksimacijų. Eurazianistų projektas pritraukti kūrybingus postmodernaus pasaulio nepritapėlius nepavyko. Tai nežėra kūrybinis chaosas, iš kurio gali iškilti nauja forma, nauja figūra, nauja konsteliacija, o viso labo tik beformė šiukšlių krūva sudaryta iš iškarpytų ir perdirbtų elementų.

Duginas teigia, kad jo tikslas yra ne tik suformuluoti kritiką, bet sukurti judėjimą, mobilizuoti pasipriešinimą. Tik pamatinės realybės , tokios kaip rasė, turi mobilizuojančios galios, o ne abstrakčios koncepsijos. Nepaisant visų jo pretenzijų į demonišką antikomformizmą, jis laiko trikdančiai realią, pavojingai stichišką rasės galią nukišęs saugiu atstumu.

Musolinis pasakė „Fašizmas yra visų erezijų bažnyčia“. Duginas nori priskirti eretiškus ar marginalius fašizmo, nacionalsocializmo ir komunizmo elementus ketvirtąjai politinei teorijai. Jis vadina tai „nuolaužų metafizika“, surinkdamas išmestus fragmentus, paliktus po modernybės maršo (tačiau Duginas atsargiai vengia tų elementų, kurie yra iš tiesų eretiški, netyri ir „neliečiami“ šiuolaikinėje visuomenėje: rasializmas ir antisemitizmas). Kaip etnosas kariaudamas prieš kaimynus, taip ketvirtoji politinė teorija turi kanibalistinį požiūrį į kitas tris polirines teorijas, pirmiausia kritiškai „nukertant galvą“ atimant jų subjektą („galvą“) ir tada „suvalgant“ ir asimiliuojant kas iš jų liko. Kaip koks beformis gniurulas ji įsiurbia ir suvirškina savo priešininkus. Ji yra „apimanti ir moteriška“ kaip Dugino „chaotiškas logosas“.

Mes turėtume taikyti tą pačią pasisavinimo praktiką pačiai „ketvirtąjai politinei teorijai“, tačiau nepaisyti Dugino direktyvų, kol jis nekreips dėmesio į problemas, kurios yra svarbiausios mums: rasė, imigracija, repatriacija ir kol jis tęs savo rusišką šovinistinę ir revanšistinę retoriką momentu, kai baltosios rasės solidarumas yra gyvybinės svarbos. Turime pasiimti iš Dugino raštų viską, kas tik gali būti naudinga mūsų tikslui. bet turėtume atsisakyti bendradarbiauti su pagrindiniu eurasianistų planu, kol jis atmeta rasinį realizmą ir emigrantų repatriaciją- kitaip sakant, tol kol jis nesuderinamas su mūsų rasiniu išlikimu.

Žinome, kad pagal Duginą susirūpinimas identitetu yra „rasizmas“ ir „vakarų liga“ pačiam fundamentaliausiam lygyje. Tai yra vakarietiško „logocentrizmo“ išraiška. Vakarietiškas logosas veikia sukurdamas pagrindinį identiteto principą per „kitokių atskyrimą“. „Logosas pirmiausia atsirado su vakarietiškos filosofijos gimimu. Ankstyviausia graikų filosofija iškilo kaip kažkas, kas jau išskyrė (angl. excluded) chaosą. Tiksliai tuo pat metu, logosas suklestėjo, atskleisdamas didžią valią galiai ir vyriško požiūrio į realybę absoliutizaciją. Tapimas logocentristine kultūra ontologiškai sunaikino polišką logoso priešingybę – moteriškąjį chaosą.  . . . Išskirtinumas ir išskyrimas pajungė priklausymą ir įtraukimą.“ Logosas išskiria, arba blokuoja, kitus mąstymo režimus ir suvokia juos kaip beprotiškus, netinkamus arba neįmanomus.

Tam , kad išgelbėtume pasaulį nuo vakarų ligos, „turėtume griebtis alternatyvios įtraukiančios instancijos, kuri yra chaosas“. Chaosas yra priešontologinis ir senesnis už dvejetainę  logiką. „Vyriškasis“ logosas atranda save per atsiskyrimą nuo savo kilmės, „moteriškojo“ chaoso, ir jo slopinimą. Logosas gali žinoti, tik todėl, kad jis nežino ir galvoja apie chaosą taip pat, kaip žuvis galvoja apie elementą, kuriame plaukioja. Chaosas lieka neapgalvotas. „Logosas pats negali egzistuoti be chaoso, kaip žuvis negali gyventi be vandens. Kai ištraukiam žuvį iš vandens, ji miršta. Kai žuvis pradeda pernelyg atkakliai tvirtinti, kad aplink ją yra kažkas kitas, o ne vanduo, net jei tai yra tiesa, jis išplaukia į krantą ir ten miršta. Tai išprotėjus žuvis. Jei mes ją įmetam į vandenį, ji tik vėl iššoka lauk. Taigi, tegu ji miršta, jei taip nori. Vandens gelmėj yra daugiau žuvų. Sekime paskui jas“. Tik chaosas gali išgelbėti vakarietišką logosą, įtraukdamas jį į save, matomai kaip chaotiška multikultūrinė Eurazija privalo išgelbėti Europą įtraukdama ją į save. Europos irimas yra vakarietiško logoso irimas ir šis irimas yra sukeltas fakto, kad logosas nuo pat pradžių atskyrė save nuo to iš ko jis yra kilęs.

Duginas skelbia, kad „rasizmas yra kategoriškai nepriimtinas“. kategoriškas atsiskyrimas nuo „rasizmo“ ketvirtąjai politinei teorijai yra lemiamos svarbos, nes tai turėtų veikti kaip alibis prieš demonizavimą siejamą su tokiais terminais kaip „rasizmas“ ir „nacizmas“. Tačiau šios strategijos efektyvumas yra abejotinas. Terminai „fašistas“, „antisemitas“, „rasistas“, su visom savo dehumanizuojančiom kanotacijom, yra taikomi politikų ir žurnalistų be jokio susirūpinimo dėl „sąžiningo žaidimo“. Tai yra tiesiog būdas užklijuoti etiketes tiems, kurie turi būti nutildyti, atimti jų žmogiškumą ir paneigti dalyvavimą politikoje. Tai yra dalis „demokratinio“ ir „humanitarinio“ žaidimo. Bent jau iki šiol, kadangi jie yra grėsmė sisttemai, nacionalistų judėjimai automatiškai yra šiuo būdu demonizuojami, nepaisant ar jie vartoja žodį rasė ar ne. Vakarų nacionalistai tą jau seniai žino.

Tačiau nacionalistų judėjimai šiandien  yra greičiausiai auganti politinė jėga. Taip yra todėl, kad idėjom ir  koncepsijom visada galima manipuliuoti, bet ne stichiškom, nenuolaidžiaujančiom tiesom kaip rasė. Tam, kad galėtume prisijungti prie ketvirtosios politinės teorijos, Duginas reikalauja, kad apleistume rasės klausimą. Bet kodėl turėtume norėti prisijungti prie eurazianistų ir „ketvirtosios politinės teorijos“? Mūsų judėjimas, kurį Duginas vadina mirusiu, kyla, nepaisant vis labiau pasiutusių sistemos bandymų mus marginalizuoti. būtent dėl to, kad jis remiasi pamatinėmis jėgomis, o ne manipuliacijomis abstrakčiomis koncepsijomis.

Duginas pasirodė esąs nepajėgus sukurti sėkmingą politinę jėgą. Jis buvo atleistas iš savo pozicijos Maskvos valstybiniam universitete ir niekas nerodo, kad jis turėtų kažkokios tiesioginės įtakos prezidentui Putinui. Dabar Duginas norėtų pajungti Europos nacionalistų judėjimus Rusijos „geopolitiniams interesams“, mainais jiems nieko nesiūlydamas. (Kai kurie Europos nacionalistų judėjimai, kaip pavyzdžiui Prancūzijos Naacionalinis frontas, pradėjo megzti ryšius su Rusija. Tai tikriausiai yra ne dėl ištikimybės eurazianizmui, o dėl suvokimo, jog jiems atėjus į valdžią, teks susidurti su Jungtinių valstijų ekonominėmis atakomis, ir dėl to jie turi ieškoti kitų paramos taškų, tokių kaip Rusija.)

Šiandienos Europos jaunimui rasinis nacionalizmas yra šiurkšti ir aštriai reali egzistencinė kova. Dvasiškai ir materialiai palaužtai kartai, susidūrusiai su brutalia, traumuojančia organizuoto rasinio pakeitimo realybe, rasinis identitetas yra vidinė tiesa, kuri negali būti tiesiog išmesta lauk. Tai gal būt nėra priimtina tema dikusijoms universitetų auditorijose ar šiandieninėje buržujų „geroje visuomenėje“, bet tai išlieka nesuvaldomu, nenuolaidžiaujančiu egzistenciniu faktu.

Teigimas, kad „rasė yra socialinis konstruktas“, jau savaime yra smurtas prieš tiesą ir žiaurių tautžudysčių per imigraciją pateisinimas. Tai tik vienas iš apgailėtinų melų, kuriais mūsų šeimininkai, jaučiantys galią pradedant slyst jiems iš rankų, beviltiškai bando užmaskuoti nuodus, sugedimą ir nihilistinę destrukciją, kuriais jie pripildė mūsų pasaulį. Rasės klausimas šiandien yra lemiama, atskirianti, kritinė linija tarp draugo ir priešo. Jei eurazianistai atsisako bendradarbiauti su mimis šiuo kalusimu, tai jie krenta į priešingą linijos pusę arba paprasčiausiai yra mums nereikšmingi.

Versta iš http://www.counter-currents.com/2014/09/do-nationalists-need-dugin/